Naudingo veikimo koeficientas kaip fizinis dydis apibrėžia gautos energijos santykį su paimta energija, ir negali būti didesnis nei 100%. Firmos Kospel elektros katilų atveju jis yra 99,38%. Tai reiškia, kad elektros energija yra beveik visa paverčiama į šilumos energiją. Katilai, maitinami kitais kurais (dujos, mazutas, anglis, mediena, ir t.t.) turi žemesnius naudingo veikimo koeficientus, nes daug energijos „pabėga“ per kaminą. Net kondensaciniai katilai , kuriuose „išgaudoma“ dalis prarandamos energijos, turi žemesnį naudingo veikimo koeficientą (kataloguose ir lankstinukuose pateikiamas dydis aukščiau 100% yra tik dėl specifinės skaičiavimo metodologijos).
Elektros katilai užtikrina šiluminės energijos gavimą beveik be nuostolių, t.y. žiūrint iš vartotojo požiūrio punkto, yra labiausiai efektyvūs. Dėl ko tada jų energetinis efektyvumas iš direktyvos ErP požiūrio taško yra palyginus mažas?
Pagal Europos Sąjungos direktyvą, pateikiant sezoninį patalpų apšildymo energetinį efektyvumą elektros katilams, reikia jų naudingo vartojimo koeficientą pakoreguoti taip vadinamu konversijos faktoriumi. Šis faktorius išreiškia vidutinį energijos gamybos efektyvumą elektrinės teritorijoje, ES įvertintą 40%.Tai reiškia, kad energetinėje etiketėje elektrinis katilas vietoje beveik 100% efektyvumo, gali turėti maksimaliai 40%, t.y. vietoje klasės A gali turėti daugiausia klasę D. Tačiau ar vartotojui svarbesnis yra tikras naudingo veikimo koeficientas, ar oficialiai apibrėžtas efektyvumas?